O

Neturiu saugiklio jausmuose. Nežinau, kada reikia sustoti. Mano keliuose nėra kelio ženklų. Man niekada neužsidega raudona „STOP“ lemputė. Todėl ir krentu į tą mėšlo krūvą. Todėl ir reikia jausti, kaip ašaros griaužia veidą, žemė ima pasiutusiai vibruoti, kojos netenka galios, rankos pasidaro kaip rūkas, nesugebančios nieko išlaikyti… Nežinau, kada reikia sustoti. Prislopinti jausmus. Nežinau, kada nebereikia nerti giliau. Nemoku valdyti savo emocijų. Aš per daug greitai atidengiu visas kortas. Per giliai įsileidžiu į save tuos, kurių protingi žmonės net arti savęs neprisileidžia.

 

Nemoku mylėti savęs neardydama iš vidaus. Būtinai tą akimirką, kai reikia pasirinkti, sustoti, apsisukti ir užmiršti ar eiti toliau, barstant orumą, stabilią psichinę būseną ir menkus geresnės ateities pamatus, aš visada pasirenku antrąjį variantą. Visada. Aš visada pririšu savo emocinės būsenos siūlą prie to, kam nusišvilpt į tai. Todėl visąlaik ir murkdausi purve. Todėl mano gyvenimas, kai tik sutinku žmogų, kuris man svarbus, tampa staigiai krintančia kreive. Skardžiu.

 

Ačiū Dievui, kartais nušvinta protas ir sugebu greit pagyti. Bent išoriškai.

 

Rodyk draugams

Užsimerk, paklausyk,

 

Kas daugiau pasakys

 

Šitaip plaka širdis,

 

Šitaip baigias naktis

 

 

Žinau, kad esu totali savanaudė, beširdė egoistė, nes noriu prisirišti žmogų, kurį greitai būsiu priversta palikti. Galima sakyti, kad net tiksliai žinau datą, kada tai bus. Puikiai suprantu, kad taip daryti negalima. Bet man labai sunku be Jo gyventi. Paleisti Jį, reiškia išsižadėti, užmiršti. O to padaryt aš negaliu. Širdis neleidžia.

 

 

Pasakyt negali,

 

Baimė seka lyg šuo

 

Kruvinom dienomis

 

Nebegelbsti ruduo

 

 

Sakiau Jam, kad turim dar metus. „O kas po metų? Išvažiuosi ir mane užmirši“, - atsakė. Taip, išvažiuosiu. Žinau, kad ir negrįšiu. Bet niekada nepamiršiu. Argi galima užmiršti žmogų, dėl kurio pirmą kartą gyvenime visiškai pametei galvą? Žinau, kad man bus nepakeliamai sunku Jį palikti. Bet dar geriau žinau, kad Jam bus tūkstantį kartų sunkiau būti paliktam.

 

 

Mano matrica tu

 

Mano saulė akmuo

 

Mano žodžiai lietus

 

Mano meilė ruduo

 

Mano Dievas žolėj

 

Žiogas ore

 

Stygos danguj

 

Stygos danguj

 

Mūza delne

 

 

Nežinau, ką būčiau be Jo darius. Jis ne tik kaip koks gerasis gelbėtojas važiavo ieškoti mano draugės pirštinių, kurias ji, būdama totaliai girta, pametė kažkokiam griovy. Ne tik vežė galas žino kur, kad galėtume pasiimti jos namų raktus, nes kitaip būtume miegojusios laiptinėje. Jis ne tik kėlėsi vidury nakties ir važiavo partempti mano mašinos, kurią būdama totaliai girta sugebėjau supjauti. Ne tik ją vienas įstūmė kieme taip, kad mano tėvai nepamatytų, kad apskritai buvau išvažiavus. Jis padarė ne tik tai. Jis visai netyčia privertė mane suprasti, ką reiškia, kai kitas žmogus rūpi IŠ TIKRŲJŲ. Tik Jis mane privertė užmigti ir nubusti su tuo pačiu vardu mintyse. Tik Jis, to net nežinodamas, privertė suprasti, ką reiškia, kai NORI būti ištikima vienam žmogui. Kai kiti tarsi neegzistuoja. Man vyrai visada buvo tik patinai, kurie tėra reikalingi vienam vakarui. Nekeliantys jokių gilesnių jausmų. Ir tik Jis man nebuvo patinas. Jis – mano Berniukas. Nors pats to, matyt, nežino.

 

 

Vos užmerkiu akis, tu ir vėl su manim

 

Pagrobta iš nakties mėlynųjų žiedų

 

Su skausminga dvasia, nuodėminga mintim

 

Ir likimo lemties amžinuoju kerštu

 

 

Turiu, galima sakyti, potencialų jaunikį. Žmogų, kuris nueitų dėl manęs, kad ir į pasaulio kraštą. Kuris prisiekė laukti, kiek reikės, kad tik būčiau su juo. Tai tikras svajonių jaunikis. Gražus, protingas, linksmas, nuostabaus charakterio. Jei būčiau visiška materialistė, dar pridėčiau tai, kad jis turi fantastišką mašinytę, namą prie jūros, daug žadančią ateitį, begalę malonių staigmenų ir bučiuojasi nuostabiai. Bet aš šį svajonių jaunikį siunčiu velniop vien dėl to, kad galėčiau pašliaužioti po Tavo kojomis.

 

 

Mano skausmo diena tau šalta ir nyki

 

O tave aš kaip šviesųjį džiaugsmą šaukiu

 

Ir kasdien tu viena mano maldą baigi

 

Neatmerkim akių, neatmerkim akių

 

 

Nežinau, dėl ko Jis mane taip užbūrė. Jis ne tik vaikinas su praeitimi (šiek tiek kriminaline ir dar su buvusia mergina, kuri, atrodo, Jam dar virpina stygas). Jis visiškai nepatikimas: bet kada gali pasirodyti su kokia vištele, o po to stebėsis, kodėl aš galvoju, kad Jis turi begalę merginų. Aš niekada net neįsivaizduoju, ką Jis jaučia ar galvoja. Jis yra tas, kurio negalima įsileisti į širdį. Bet aš įsileidau… Nors, aišku, jis to nežino.

 

Rodyk draugams